1999 m. liepos 10 d., eidamas 66-uosius metus, mirė dr. Istvánas Túri – žinomas daržovių auginimo po priedangomis meistras ir mokytojas.
Gimė 1933 m. gruodžio 7 d. Ceglede. Pradinę ir vidurinę mokyklą taip pat baigė Ceglede, 1952 m. brandos atestatą gavo Kossutho Lajoso gimnazijoje. 1957 m. baigė Sodininkystės ir vyndarystės institutą, o nuo 1958 m. tame pačiame Sodininkystės ir vyndarystės institute, vėliau Sodininkystės universitete nuėjo visą privalomą karjeros pakopų grandinę – nuo mokslinio praktikanto iki docento. Savo paties sprendimu, sulaukęs 60 metų, 1993 m. paprašė išleisti jį į pensiją.
Nuo PRODUKT tyrimų, plėtros ir gamybos UAB (įkurta 1990 m.) veiklos pradžios iki pat mirties buvo jos mokslinių tyrimų direktorius, vadovavo paprikų veislių selekcijai ir išvestų hibridų sėklų gamybai.
Mokslinę veiklą pradėjo profesoriaus Andráso Somoso vadovaujamas. Remdamasis 1962 m. parašyta disertacija apie Nagykőröso daržovių auginimo rajono aprašymą ir analizę, gavo universiteto daktaro laipsnį.
Pirmoji jo tyrimų užduotis – ištirti daržovių auginimo nederlinguose smėlio dirvožemiuose galimybes be organinių trąšų. Iš techninių klausimų jo vardas siejamas su plastiko panaudojimu sodininkystėje, įvairių įrenginių karkasų kūrimu, šildymo sistemų parengimu, skirtingų tipų vėdinimo ir laistymo būdų sukūrimu, įvairių dvisluoksnio uždengimo variantų sukūrimu, šildomų ir nešildomų ūkio tipų projektavimu ir, ne mažiau svarbu, su vandens užuolaidų metodo sukūrimu.
Kartu su bendradarbiais sukūrė nešildomų įrenginių panaudojimą su perstatymu ir be jo, šildomų įrenginių vienos ir dviejų fazių naudojimo sistemas, tyrė daržovių auginimo po priedangomis rudenį ir žiemą galimybes. Įtraukiant į auginimą naujas veisles ir veislių tipus bei diegiant naujus auginimo technologinius procesus, jis taip pat sukūrė daug išliekamąją vertę turinčių dalykų.
Atsižvelgus ir į turimus finansinius išteklius, ko gero, iki šiol jis buvo sėkmingiausias Vengrijos paprikų selekcininkas. Tai įrodo ne tik pripažintų ir užregistruotų jo veislių bei hibridų skaičius (21), bet ir jų ūkinė vertė. Vengrijoje vis dar populiariausia ankstyvojo auginimo baltoji paprika (HRF F1) taip pat liudija nepaprastą jo nuojautą, kuria jis vadovavosi planuodamas kryžminimus ir parinkdamas tėvines linijas. Be to, jo vadovaujant buvo išvestos, be kita ko, Hó F1, Pritavit F1, Kaméleon F1, Velence F1, Titán F1 veislės, taip pat Bajnok F1 ir Kápia F1 veislių kandidatai. Didelę reikšmę turi ir kartu su bendradarbiais sukaupta selekcinė pradinė medžiaga, kuri gali tapti jo gyvenimo darbo tęstinumo užtikrinimu. Jo vadovaujant buvo parengtas ir patentine apsauga įvertintas savitas hibridinių sėklų gamybos metodas, tapęs hibridinių sėklų gamybos šakos veiklos pagrindu.
Dr. Istváną Túrį išskirtinai atskleidė jo daugialypę veiklą būtent konstitucinės biologijos srities tyrimai. Jis įvedė lėto, vidutinio ir greito augimo tipų sąvokas, nustatė jų susiformavimo sąlygas ir galimybes šiuos tipus pakeisti. Labai ankstyvose stadijose jis pastebėdavo augalų vystymosi pokyčius. Tokiais atvejais jo siūlomos technologinės korekcijos absoliučia dauguma atvejų pasiteisindavo. Dėstytojas Tūri universitete mokė studentus ir praktikuojančius sodininkus; jo paskaitų stilius dažniausiai buvo labai vaizdingas, su humoru ir labai įtaigus.
Su jo vardu siejama ir sinchroninio konsultavimo sistemos organizacija: dar 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, 8-ojo pradžioje jis Sorokšare vedė kursus. Sodininkystės universitete surengė ir keletą parodų. Ypač žinomos buvo parodos, surengtos kartu su paprikaus, arbūzų ir agurkų auginimo klausimams skirtomis konferencijomis. Jo sumanyta sėklų mugė nuo 1981 m. kasmet rengiama daržovių augintojų ir sėklų platinimo įmonių visiškam pasitenkinimui.
Jo, kaip specializuotos literatūros autoriaus, veiklai būdingas siekis rašyti suprantamai, aprašyti ir išmokyti praktinių veiksmų. Jis paskelbė daugiau kaip šimtą populiarinamųjų straipsnių, daugiausia žurnale „Sodininkystė ir vynuogininkystė“. Skaitytojai mėgo ir jo knygas apie auginimą po plėvele. „Sodininkystė po plėvele“ (bendraautoris Béla Fodoras) buvo pirma tokia žemės ūkio specialioji knyga, iš kurios buvo nupirkta daugiau kaip šimtas tūkstančių egzempliorių. Už ją jis pelnė kokybės premiją. Ja ir už visą savo veiklą gautu Darbo nuopelnų ordinu jis visada didžiavosi.
Per pastaruosius 10–15 metų jo tekstams buvo būdingas ir filosofiškas tonas. Tai iliustruoja knygos „Augalų konstitucija (galimybė ir riba derliaus didinimui)“ ir „Gyvenimo ribos“ (apibendrina konstitucinės biologijos žmogiškuosius aspektus). Jis buvo pradėjęs rašyti ir knygą apie dvasinį, dievų pasaulį. Daug apie ją kalbėjo, labai norėjo ją baigti, bet to jau nebespėjo. Į klausimus apie savo mokslinę veiklą ir publikacijas dažniausiai atsakydavo taip: „knygų, naujų veislių, patentų skaičiaus, apdovanojimų ir mokslinių laipsnių nenuvertinu, bet nelaikau to svarbiausiu, todėl skaičiais neužsiimu. Iš visos veiklos – ir išminėtos, ir ne – mūsų profesijoje svarbiausia laikau tik tai, kas veda sodininkystės reikalą pirmyn“.
Organizacinėje veikloje jam dažnai reikėjo ištvermės, kartais ir atkaklaus užsispyrimo – kitaip nebūtų pavykę sukurti Daržovių auginimo katedros bandymų ūkio. Sorokšaro bandomajame ūkyje iki šiol daug pastatų, statinių ir plėvele dengtų įrenginių liudija jo neslopstantį organizacinį darbą, nuolatinę naujovių paiešką ir idėjų gausą.
Jis daug dėmesio skyrė ir kadaise gausiam savo pavaldinių kolektyvui. Kokybiškam darbui, jo manymu, svarbu laikytis kelių reikalavimų: paaiškinti žodžiu, duoti parašyti, pasitikslinti, padaryti ir patikrinti. Apsileidimo, abejingumo, tinginystės jis nemėgo, tačiau vertino gebėjimą kovoti, kryptingą, vertę kuriančią veiklą. Gerbė ir tuos bendradarbius bei kolegas, kurie atpažįsta naujoves ir jas palaiko net tada, jei pirmieji jų nepastebėjo.
Ne kartą yra sakęs, kad gavęs visagalę stebuklingą lazdą padarytų bent tris dalykus: savaitei panaikintų plastiku dengtus auginimo įrenginius, taip parodydamas, kokį svarbų vaidmenį jie kasdien atlieka daržovių ir vaisių salotų gamyboje bei dekoratyvinių augalų naudojime; atskleistų dar neišnaudotas galimybes, kurias teikia uždari plotai; „ne savaitei, o visam laikui panaikinčiau ligą, kai iš prasmingų žodžių ir sakinių meistriškai sukonstruojamas tuščias kalbėjimas“, – sakydavo jis.
Kaip ir kiekvienas, jis turėjo klaidų ir paklydimų. Tokiais atvejais mėgdavo sakyti: „Nė vienas iš mūsų nesame angelas.“ Šiuos mažesnius ar didesnius nusižengimus ir klaidas jis atleisdavo ir savo bendradarbiams, jei tik už jų nepastebėdavo blogos valios ar sąmoningo kenkimo.
Išėjęs į pensiją jis nerengė jokių banketų ar švenčių – keliomis frazėmis atsisveikino, o gal paskutinis jo sakinys buvo: „Norėčiau dar ilgai tarnauti sodininkystės reikalui!“
Deja, šis jo noras neišsipildė visiškai. Jis toliau gyvena tik savo veislėse, raštuose ir dvasioje, kurią yra mums palikęs.
Jánosas Gyúrós